LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA

Visą gyvenimą —            prie gyvulių
Rūtos profesija — zooinžinierė, o jos sutuoktinio Mečislovo — mechanizatorius. Abi profesijos kaip tik kolūkiniais laikais buvo labai paklausios. Daukševičiai sėslūs žmonės — kaip Užpaliuose įsikūrė, taip ir tebegyvena iki šiol. Žinoma, anuomet statytą kolūkinių laikų namą renovavo.
Subirus kolūkiui, o vėliau ir bendrovei, Rūta įkūrė pieno supirkimo punktą, kuriam vadovavo apie penketą metų. „Tiesiog ėjau per trobas ir raginau žmones tiekti pieną supirkimo punktui. Sekėsi tikrai neblogai, o ir sodiečiai pasitikėjo“,— į prisiminimus nuklydo Rūta.
Šeima visą laiką turėjo ir savo karvučių. Kai jų pradėjo gerokai gausėti, prireikė fermos. Žvilgsnis nukrypo į sovietmečio laikų kolūkinės fermos griaučius. „Tai buvo vien sienos — nei stogo, nei langų, nei durų. Prikėlėme iš mirusiųjų savais pinigais“,— prisiminė R.Daukševičienė pirmąjį fermos gaivinimo etapą.
Antrajame etape buvo pasinaudota 2007–2013 metų ES paramos programa, pagal kurią kompensuojama 50 proc. investicijų. Tvartas sušvito suomiškais polikarbonatiniais ventiliaciniais langais ir naujais specialios konstrukcijos 90 centimetrų skersmens kaminais. Viduje vaizdas pasikeitė neatpažįstamai. Karvių guoliavietėse — lateksiniai čiužiniai, jas supa modernios naujo dizaino olandiškos metalinės pertvaros, įrengta daniška skreperinė mėšlo šalinimo sistema.
Gyvulių šėrimą palengvina austriškas pašarų dalinimo robotas. Fermoje įrengtas ir daniškas pieno aušintuvas. Tokią tvarto technologiją ir jai pritaikytą įrangą ūkininkei parinko Lietuvoje žinoma žemės ūkio technikos bei fermų įrangos tiekėja bendrovė „Dotnuvos projektai“.
„Dabar — visai kitos sąlygos gyvuliams. Prieš tai juos laikėme mediniuose garduose, ant gilaus kraiko, girdėme iš vonelių. Buvo sunku — labai jau didelės darbo sąnaudos. Dabar gyvuliai turi švarias girdyklas, švarų vandenį, kurio jie daugiau išgeria. Jie ir pašaro daugiau suėda“,— apie naujas tvarto sąlygas kalbėjo ūkininkė. Šitaip šeriant ir girdant gyvulius, atsirado akivaizdžių pokyčių ir produktyvumo rodikliuose. Be to, įrengtos patogios guoliavietės ir tinkama ventiliacija gerina gyvulių sveikatingumą. Ūkininkai dalyvauja kasdienėje pieno mėginių paėmimo tvarkoje ir už kokybišką pieną iš „Žemaitijos pieno“ bendrovės gauna piniginių priedų.
Svarbiausia, kad nuo ūkininkavimo pradžios Rūta naujas technologijas, karvių bandos tobulinimą ir plėtrą vertina kaip vienintelį kelią jos šeimos pieno ūkiui. „Nuolatinė plėtra yra ūkio siekiamybė. Kitos išeities nematome. Kelio atgal nėra. Norint sukurti gerą bandą, reikia daugelio metų. Tai ne fabrikas — neišeisi ir neužrakinsi durų“,— ne vieną kartą yra sakiusi ūkininkė.

Lyderystė —
įgimta savybė
Rūtos lyderiavimo savybės akivaizdžiai pastebimos daug kur. Ji ne tik sėkmingai ūkininkauja, semiasi įvairiausiuose seminaruose naujausių žinių, bet ir ne kartą tapo lydere geriausių melžėjų varžytuvėse.
Pelnyti geriausios melžėjos titulą nėra lengva: neužtenka tik mokėti gerai melžti, reikalingos ir kitos žinios. Melžėja turi ne tik gerai žinoti, kaip veikia melžimo įranga, bet ir išmanyti karvių fiziologiją, jausti gyvulių reakciją, nuotaiką. O to Rūtos nereikia mokyti, nes jai nuo vaikystės kone į kraują įaugusios mamos pamokos, kai drauge su ja melždavo karvutes.
Rūta net trejetą metų lyderiavo Utenos rajono melžėjų konkursuose. Du kartus pelnė pirmąją vietą, o vienąkart — antrąją. Jai puikiai yra sekęsi ir respublikinėse geriausiųjų melžėjų varžytuvėse. Vienais metais iš ten parsivežė antrąją, o kitais — trečiąją vietas.

Svajonės išsipildė po dešimtmečio
Ūkininkė užsiminė, jog panašiai prieš dešimtmetį, lankydamasi Olandijoje, vienoje fermoje pamatė, kaip dirba pieno melžimo robotai. Nuo tos dienos ji gyveno svajone, kad vienąkart ir savo fermoje juos turės. Žinoma, vien svajonės neužteko — reikėjo didžiulio įdirbio šiems išmaniesiems melžimo pagalbininkams atsirasti. Tačiau suvokimas, kad melžimas, naudojant robotus, atneš sėkmę buvo lemiamas.
Ūkininkės darbo kalendoriuje — svarbus įrašas: 2019-10-22. Nuo tada prasidėjo naujas Daukševičių ūkininkavimo etapas, nes fermoje ėmė darbuotis du „Lely Astronaut A4“ melžimo robotai. „Iki tol, kol karvutės prie jų įprato, nemiegojau apie dvi paras, o sūnus — apie tris. Labai padėjo „Lytagros“ specialistai, kurie mus ramino ir visą laiką teikė kvalifikuotą konsultaciją. Jie iš fermos pasitraukė tik tada, kai buvo viskas į savo vietas surikiuota“,— įspūdžiais apie ypatingos naujovės atsiradimą fermoje dalinosi Rūta.
Šiandien ūkininkė visiems gali pasakyti, jog pieno melžimo robotų atsiradimas pagerino ne tik jos gyvenimo kokybę, bet ir tuo pačiu užtikrina optimalią gyvulių gerovę ir investicijos pelną. Turima akivaizdžios naudos iš unikalaus valdymo įrankių rinkinio, skirto stebėti atskiros karvės arba visos bandos pieno kokybę ir šėrimo/melžimo kaitos santykį.
Melžimas, naudojant robotus, nuo įprasto melžimo būdo skiriasi daugybe dalykų. Vienas pagrindinių skirtumų tai, kad karvės melžiamos artimesniu natūraliam elgesiui būdu. Siekiant maksimaliai padidinti šio melžimo būdo naudą, ieškoma galimybių sukurti tokią aplinką, kurioje karvė būtų melžiama optimaliomis sąlygomis su kuo mažiau kliūčių.
Svarbiausia revoliucinė „Lely Astronaut A4“ melžimo vietos idėja yra pereinama konstrukcija, vadinamoji „I-fl ow“ koncepcija. Dėl to karvė į melžimo vietą įeina ir iš jos išeina tiesiai, jai nereikia įveikti jokių posūkių. Kadangi karvei taip judėti lengviau, sutrumpėja jos įpratimo prie šios sistemos laikas, pagreitėja praėjimas per vartus ir tuo pačiu — roboto našumas.
Rūta pastebėjo, kad gerokai padaugėjo darbo, sėdint prie kompiuterio ekrano ir analizuojant roboto siunčiamus karvučių produktyvumo, jų sveikatingumo bei kitus rodiklius. Gerai, kad šia darbo našta ji gali pasidalinti su sūnumi Arūnu, kuris irgi ūkininkauja.
Šiuo metu robotai melžia per šimtą piendavių. Kasdien „Žemaitijos pienui“ parduodama apie 1,8 tonos kokybiško pieno.