LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA

 „Pienininkystės“ laikraštis, spausdindamas ne tik „Žemaitijos pieno“ specialistų, bet ir autoritetingų mokslininkų patarimus, analizuodamas pagrindinius pienininkystės rodiklius Lietuvoje ir užsienio šalyse, tampa dalykišku patarėju ir pagalbininku, puoselėjant pienininkystės ūkius nuolatinės pažangos linkme.
Svarbi laikraščio misija — atidus dėmesys žmonėms, kurie pagerbiami įvairiausiomis progomis, atskleidžiant jų kasdienį gyvenimą, problemas ir lūkesčius. Įsiklausoma ir į veteranų išmintį, kuri leidinio turiniui suteikia savitų gyvenimiškosios patirties spalvų.
Dėkoju visiems, kurie pasidalina savo vertingomis įžvalgomis laikraščio puslapiuose, drąsiai priima naujus iššūkius ir pataria, kaip juos įgyvendinti. Tokie sektini pavyzdžiai padrąsina ir kitus pieno ūkių šeimininkus ieškoti kuo efektyvesnių ūkininkavimo būdų.
Jubiliejinio laikraščio gimtadienio proga sveikinu ir jo leidėjus — pačią pirmąją redakcinę kolegiją, kuriai teko tiesiamo kelio pradžia pas skaitytojus, taip pat ir visus straipsnių autorius, įnešusius didelį indėlį į laikraščio turinį, kad jis būtų informatyvus, patrauklus ir naudingas visiems, kas tik skaito „Pienininkystę“.
Laikraščio 25-mečio proga linkiu visiems iniciatyvos, naujovių ieškojimo, išradingumo, sėkmės ir polėkio, kuriant leidinį drauge, kad jis ir toliau taptų laukiamu kiekvieno namuose!
Algirdas Pažemeckas
***
Vadovavomės šūkiu: „Vienas už visus — visi už vieną!“
Regina Daukšienė
Ilgametė „Žemaitijos pieno“ kadrų skyriaus viršininkė ir pirmoji redakcinės kolegijos pirmininkė

Gal kas ir nusišypsos, išgirdęs mūsų tuometį šūkį: „Vienas už visus — visi už vieną!“, bet tuomet juo visi vadovavomės: ir dirbdami vardan įmonės sėkmės, ir 1995 metais rugsėjo 23-iąją pradėję leisti laikraštį, kuris tuomet vadinosi „Žemaitijos pienas“. Šio laikraščio atsiradimo iniciatorius buvo „Žemaitijos pieno“ vadovas Algirdas Pažemeckas.
Tą nerašytą šūkį šiandien negalėčiau vadinti nei skambiu, nei paradiniu. Tai buvo mūsų vidinė nuostata, telkianti draugėn vardan kuo geresnių įmonės rezultatų. Tokiu nusiteikimu pradėjo dirbti ir mūsų redakcinė kolegija, kuriai vadovavau daugelį metų.
Tuomet šios kolegijos nariai buvo Asta Kiguolienė, atsakinga už žaliavą ir ryšius su ūkininkais, Irena Baltrušaitienė, nagrinėjusi įmonės gamybinius reikalus, Gediminas Vaitkevičius, rūpinęsis įmonės technikos baze, Dalia Gecienė, rašiusi straipsnius apie finansus ir Algirdas Stulpinas, vadovavęs įmonės transporto ūkiui. Man, be viso pagrindinio organizacinio darbo, reikėjo rūpintis, kad žmonės būtų gimtadienių ir darbinių sukakčių progomis per laikraštį pasveikinti. Tuomet kompiuterių nebuvo, jų „pasufleravimu“, kaip dabar, nepasinaudosi, todėl gražesnius sveikinimo žodžius rašydavausi į storus sąsiuvinius. Kai ką ir dabar kaip relikviją tebesaugau namuose.
1995 metais rugsėjį laikraščio tiražas siekė 9000 egz., po metų jis padidėjo iki 12000 egz., o 1998 metais jau pasiekė net 16000 egz. Tuo metu tai buvo didžiausio tiražo leidinys Telšių krašte. Leidinio tiražo didėjimą lėmė tai, kad jis buvo platinamas ne tik įmonės darbuotojams, ūkininkams, bet ir visiems pieno punktų tiekėjams.
Pasiskirstę savo veiklos barais, dirbome pagal numatytą grafiką, aptardami svarbiausias temas ir kas jas galės nagrinėti. Žinoma, kai kada iškildavo nenumatytų sunkumų, nes visiems reikėjo pirmiausia nepriekaištingai atlikti savo darbą, bet visuomet susitardavome ir medžiagą „Kalvotosios Žemaitijos“ korespondentei Danutei Jackutei, kuri talkino mūsų leidiniui, pateikdavome laiku. Ši korespondentė rašė ir autorinių straipsnių pagal redakcinės kolegijos numatytus planus.
Dirbti tikrai buvo įdomu. Visuomet jautėme tvirtą ir padrąsinantį vadovo Algirdo Pažemecko petį. To meto iššūkiai ypač buvo nelengvi: vyko privatizaciją, reikėjo pereiti nuo tarybinių laikų planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, be to, ir telkėsi pašalinės jėgos, norėjusios kenkti įmonei. Visa tai reikėjo atlaikyti vadovui su savo komanda, todėl ir šiandien galime džiaugtis tokia įmone, kuri yra sukūrusi rajone daugiausiai darbo vietų. O kur dar darbo vietos kituose padaliniuose Lietuvoje.
Laikraštis kartu su įmone žengė koja kojon ir džiaugėsi jos laimėjimais bei pasiekimais. O jų dėl to tiek daug, kad visų iniciatyvų priekyje matėme vadovą Algirdą Pažemecką, kurio sprendimai, rūpinantis ne tik įmone, bet ir joje dirbančiais žmonėmis, dažnai buvo užprogramuoti toli į priekį.
Prabėgęs 25-metis — visa to meto įmonės ir jai pieną tiekusių ūkininkų istorija, kuri atsispindi laikraščio puslapiuose. Rašykime naują turiningą istoriją, artinančią mus prie svarbaus jubiliejaus — įmonės 100-ojo gimtadienio, kurį švęsime 2024 metais. Kūrybinės sėkmės ir energijos!
***
Džiugina pasirenkamų temų įvairovė
Irena Baltrušaitienė
Ilgametė „Žemaitijos pieno“ gamybos vadovė ir laikraščio redakcinės kolegijos narė

Pradėję leisti laikraštį, stengėmės, kad jis aprėptų kuo daugiau temų ir būtų informatyvus. Nuolatos ieškojome būdų, kad jame turėtų ko skaityti ir ūkininkai, ir įmonės darbuotojai. Juk esame susiję glaudžia partneryste.
Laikraštyje atsispindėjo visi įmonės pasiekimai, į gamybą diegiamos naujovės ir į Lietuvos bei pasaulio rinkas keliaujantys nauji produktai. Žinoma, visa tai buvo įdomu sužinoti ūkininkams, lygiai taip, kaip ir mums — kaip gyvena kaimo žmonės, su kokiais iššūkiais susiduria puoselėdami savo pienininkystės ūkius. Ypatingas dėmesys skirtas tiems, kurie savo ūkininkavimą grindžia sąžininga partneryste ir parduoda aukštos kokybės pieną. Tokiems žmonėms niekuomet netrūko pagarbos, o jų patirtis paviešinta.
Augo ir stiprėjo įmonė, o kartu su ja gausėjo laikraščio puslapių, žinoma, plėtėsi ir jame publikuojamų temų ratas. Plačiai atsispindėjo pasiekimai tarptautinėse parodose, ypač kietojo sūrio DŽIUGAS laimėjimai. Prie jo prisijungė ir kiti prekiniai ženklai: MAGIJA, PIK-NIK, RAMBYNO ir t.t.
Laikraštis tapo svarbiu metraštininku, publikavęs straipsnius ne tik apie pagrindinę „Žemaitijos pieno“ įmonę ir su ja bendradarbiaujančius ūkininkus, bet nepamirštos ir dukterinės įmonės: „Šilutės Rambynas“, „Klaipėdos pienas“, „Čia Market“, plačiai ir įtikinamai nagrinėta mineralinio vandens TICHĖ, atkeliaujančio iš 689 metrų gylio gręžinio Telšiuose, nauda žmogaus organizmui.
Kūrybingas ir įdomus laikraščio ir jo leidėjų kelias per 25-erius leidinio gyvavimo metus. Linkiu ir ateityje redakcinei kolegijai išlikti kūrybingai ir visuomet jausti darnų įmonės bei jos partnerių pulsą, kad iš laikraščio puslapių pulsuotų visiems įdomūs, informatyvūs ir vertingi straipsniai.